„Paulius, Kristaus Jėzaus vergas, pašauktas apaštalas, skirtas (skelbti) Dievo Evangeliją, kurią jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus šventuosiuose raštuose“ (Rom 1, 1–2)
Šitaip prasideda lietuviškai naujai išversti apaštalo Pauliaus raštai – konkrečiai, Laiškas romiečiams. Bent kiek akylesnis skaitytojas jau šiame pačiame pirmame sakinyje iškart pastebės vieną „naujovę“: dabartiniame, plačiausiai paplitusiame, kun. Česlovo Kavaliausko vertime vartojamas žodis „tarnas“. O štai čia Paulius save vadina Jėzaus „vergu“. Kur kas stipresnis posakis! Ką tuo norima pasakyti?
To paties puslapio išnašose pateikiamas išsamus paaiškinimas, štai sutrumpinta jo ištrauka: „[…] laiško įžangoje Paulius renkasi [graikišką žodį – red.] doulos […] pabrėždamas savo, kaip vergo, priklausomybę ir pasišventimą Viešpačiui Kristui. […] Tikėtina, jog Paulius seka ST [Senojo Testamento] tradicija, vadinusia pranašą Dievo vergu, tarnu (hbr. ‘ĕvĕd). Taip vadinami Abraomas (Pr 26, 24), Mozė (Joz 1, 2) ir pranašai, pradedant Amosu (Am 3, 7; Iz 20, 3). Tyrėjai pastebi, kad semitinėje kultūroje, priešingai nei graikų, vergo statusas nebuvo gėdingas: ištikimi vergai sulaukdavo savo šeimininko pagarbos, palaikymo, apsaugos ir turėjo teisę naudotis namų ištekliais.“
Visą straipsnį skaitykite Bernardinai.lt >>